Sausio 1 dieną startuoja garsusis Dakaro ralio maratonas. Laikai keičiasi, lenktynės iš Afrikos persikėlė į Pietų Ameriką. Tačiau nostalgija senajai Dakaro trasai Afrikoje liko gili. Ta proga mes pakalbinome žinomą keliautoją ir žurnalistą Martyną Starkų. Paprašėme jį prisiminti senos kelionės Dakaro ralio maršrutu įspūdžius.
Pradžia
Idėja organizuoti tokią kelionę automobiliu po Afriką nėra mūsų. Šitą judėjimą pradėjo britai. Viskas prasidėjo, kai Afrikoje vykdavo ralis Paryžius-Dakaras. Tačiau dalyvauti tokiame ralyje buvo brangu. Todėl kaip alternatyva atsirado renginiai, kur žmonės su “lūženomis“ važiuodavo ralio Paryžius-Dakaras maršrutu. Ar bent dalimi ralio maršruto. Dažniausiai kelionės maršrutas driekdavosi iki Mali Afrikoje. Kelionės pabaigoje turistai parduodavo savo mašinas, o gautus pinigus paaukodavo.
Pasidomėję, pagalvojome, kad ir mes galime dalyvauti tokioje kelionėje. Taip pat sugalvojome sukurti šios kelionės filmą.
Pirmas, kam pasiūliau važiuoti į Afriką buvo Vytaras Radzevičius. Jis kaip tik turėjo seną Mersedesą ir seniai norėjo juo atsikratyti. Pasitaikė puiki proga mašinai atlikti paskutinę kelionę. Taip 1986 metų dyzelis automatas Mersas išvažiavo į Afriką.
Tiesa jį teko patobulinti. Padarėme tris dalykus, kurie smarkiai pasiteisino. Visų pirma pakėlėme ratų bazę. Taip pat papildomai apsaugojome karterį ir įtaisėme papildomą radiatoriaus aušintuvą. Visa kita buvo standartiška.
Kelionė
Pakeliai sutikome tokių pat išprotėjusių britų, kurie važiavo senom greitosios pagalbos mašinom. Dar vieni važiavo katafalku. Sausio mėnesį ten europiečiams pats tas. 30 laipsnių karščio dar pakeliama. Nors vietiniai jau raukėsi iš šalčio.
Tokiai kelionei reikia palyginus nedaug pinigų. Tačiau Afrika nėra pats pigiausias variantas, nes nemažai pinigų reikia išleisti kyšiams ir vizoms. Todėl grubiai vienam žmogui mėnesio kelionei reiktų apie 5000 Lt.
Saugumas
Šiuo metu šis judėjimas yra nusilpęs. Nes važiuoti šiuo maršrutu tapo nesaugu. Nors mums per visą kelionę pavogė tik vieno automobilio magnetolą, tačiau vėliau esame girdėję ir apie žmogžudystes. Todėl Afrika vienam ekipažui važiuoti nesaugu. Didelis būrys taip pat į save atkreipia daug nereikalingo dėmesio. Optimaliausias keliaujančių skaičius būtų 2-3 automobiliai.
Dar labai padeda didelis lipdukų kiekis ant automobilio. Geriau, kad dar būtų žodis rally. Nes ralį jie myli, tačiau nežiūri kaip į turistus, kurie potenciali „vaikščiojanti piniginė“.
Keliai ir infrastruktūra
Labai geri pagrindiniai Maroko keliai. Matėme užrašus, jog tie keliai suremontuoti už Europos Sąjungos pinigus. Tačiau geri keliai baigęsi ties Mauritanijos siena. Toliau prasideda tikra Afrika. Ypatingai bloga situacija Mauritanijoje. Ten labai daug korumpuotos policijos postų, kuriuose tikrinami dokumentai. Žinoma ne už dyką. Taip pat tarp Maroko ir Mauritanijos yra du kilometrai niekieno žemės, kur nėra jokių kelių. Tiesiog reikia brautis per smėlynus, kur stūkso buvęs minų laukas. Jausmas tikrai ne koks. Aplinkui mėtosi surūdijusių automobilių griaučiai. Ir tu nežinai, ar jie sprogo ar tik sugedo.
Atmintyje įstrigo Mali mieste esantys „gulintys policininkai“. Tokie greičio ribotuvai išdėlioti visuose geriausiuose keliuose. Jie tokio dydžio, kad kiekvieną kartą mes su ir taip pakeltu savo Mersu braukdavome dugną.
Visą kitą keliuose yra tvarkoma garsinio signalo pagalba. Taip pat kaip daugumoje rytų šalių naktimis nejungiamos šviesos, kad neapakinti atvažiuojančio. O jei priešais atvažiuoja automobilis, jis rodo posūkį į tavo pusę, kad matytum kur yra automobilio kampas.
Jei priekyje stovi paliktas automobilis, o keliuose dažnai taip pasitaiko, vietiniai nededa avarinių ženklų, o primėto šakų. Jos ir signalizuoja, kad priekyje yra kliūtis.
Afrikoje dauguma degalinių dar vis kurą pumpuoja rankiniu būdu. Tačiau ten išmokome maksimaliai prisipilti benzino baką. Pasirodo palingavus mašiną į pilną baką telpa dar keli litrai benzino.
Mali buvome užsukę į automobilių taisyklą. Na tiksliau iš palmių sukurptą garažiuką, kuriame voliojosi vienintelis įrankis – kūjis. Tai todėl ir rinkomės kelionei seną Mercedes automobilį, kad galima būtų greitai pataisyti su minimaliais įrankiais. Tiesa taisykloje automobilį sutvarkė, tačiau vėliau automobilyje garsų smarkiai padaugėjo.
Viešbučių keliuose žinoma nėra, tačiau nerekomenduojama nakvoti šalikelėje. Yra improvizuoti nakvynės namai. Nes net dykvietėje sustojus vidury nakties greitai susirenka būrys vietinių smalsuolių.
Kas liečia maistą tai stengėmės maitintis savo maistu. Nes Afrikoje maisto yra nedaug. O ir tas nėra pačios geriausios būklės. Nors važiuojant per Sacharą gidas buvo pasiėmęs šviežios kupranugario mėsos. Smėlynuose susiradęs šakelių išvirė savotišką sriubą, kuri buvo skani. Tačiau visur kitur stodavome pakelėse su savo dujinėmis viryklėmis ir darydavomės savo maistą.
Tai tokie labiausiai įstrigę įspūdžiai apie kelionę.
Nuotraukos iš asmeninio Martyno Starkaus albumo.
Sausio 1 dieną startuoja garsusis Dakaro ralio maratonas. Laikai keičiasi, lenktynės iš Afrikos persikėlė į Pietų Ameriką. Tačiau nostalgija senajai Dakaro trasai Afrikoje liko gili. Ta proga mes pakalbinome žinomą keliautoją ir žurnalistą Martyną Starkų. Paprašėme jį prisiminti senos kelionės Dakaro ralio maršrutu įspūdžius.
Pradžia
Idėja organizuoti tokią kelionę automobiliu po Afriką nėra mūsų. Šitą judėjimą pradėjo britai. Viskas prasidėjo, kai Afrikoje vykdavo ralis Paryžius-Dakaras. Tačiau dalyvauti tokiame ralyje buvo brangu. Todėl kaip alternatyva atsirado renginiai, kur žmonės su “lūženomis“ važiuodavo ralio Paryžius-Dakaras maršrutu. Ar bent dalimi ralio maršruto. Dažniausiai kelionės maršrutas driekdavosi iki Mali Afrikoje. Kelionės pabaigoje turistai parduodavo savo mašinas, o gautus pinigus paaukodavo.
Pasidomėję, pagalvojome, kad ir mes galime dalyvauti tokioje kelionėje. Taip pat sugalvojome sukurti šios kelionės filmą.
Pirmas, kam pasiūliau važiuoti į Afriką buvo Vytaras Radzevičius. Jis kaip tik turėjo seną Mersedesą ir seniai norėjo juo atsikratyti. Pasitaikė puiki proga mašinai atlikti paskutinę kelionę. Taip 1986 metų dyzelis automatas Mersas išvažiavo į Afriką.
Tiesa jį teko patobulinti. Padarėme tris dalykus, kurie smarkiai pasiteisino. Visų pirma pakėlėme ratų bazę. Taip pat papildomai apsaugojome karterį ir įtaisėme papildomą radiatoriaus aušintuvą. Visa kita buvo standartiška.
Kelionė
Pakeliai sutikome tokių pat išprotėjusių britų, kurie važiavo senom greitosios pagalbos mašinom. Dar vieni važiavo katafalku. Sausio mėnesį ten europiečiams pats tas. 30 laipsnių karščio dar pakeliama. Nors vietiniai jau raukėsi iš šalčio.
Tokiai kelionei reikia palyginus nedaug pinigų. Tačiau Afrika nėra pats pigiausias variantas, nes nemažai pinigų reikia išleisti kyšiams ir vizoms. Todėl grubiai vienam žmogui mėnesio kelionei reiktų apie 5000 Lt.
Saugumas
Šiuo metu šis judėjimas yra nusilpęs. Nes važiuoti šiuo maršrutu tapo nesaugu. Nors mums per visą kelionę pavogė tik vieno automobilio magnetolą, tačiau vėliau esame girdėję ir apie žmogžudystes. Todėl Afrika vienam ekipažui važiuoti nesaugu. Didelis būrys taip pat į save atkreipia daug nereikalingo dėmesio. Optimaliausias keliaujančių skaičius būtų 2-3 automobiliai.
Dar labai padeda didelis lipdukų kiekis ant automobilio. Geriau, kad dar būtų žodis rally. Nes ralį jie myli, tačiau nežiūri kaip į turistus, kurie potenciali „vaikščiojanti piniginė“.
Keliai ir infrastruktūra
Labai geri pagrindiniai Maroko keliai. Matėme užrašus, jog tie keliai suremontuoti už Europos Sąjungos pinigus. Tačiau geri keliai baigęsi ties Mauritanijos siena. Toliau prasideda tikra Afrika. Ypatingai bloga situacija Mauritanijoje. Ten labai daug korumpuotos policijos postų, kuriuose tikrinami dokumentai. Žinoma ne už dyką. Taip pat tarp Maroko ir Mauritanijos yra du kilometrai niekieno žemės, kur nėra jokių kelių. Tiesiog reikia brautis per smėlynus, kur stūkso buvęs minų laukas. Jausmas tikrai ne koks. Aplinkui mėtosi surūdijusių automobilių griaučiai. Ir tu nežinai, ar jie sprogo ar tik sugedo.
Atmintyje įstrigo Mali mieste esantys „gulintys policininkai“. Tokie greičio ribotuvai išdėlioti visuose geriausiuose keliuose. Jie tokio dydžio, kad kiekvieną kartą mes su ir taip pakeltu savo Mersu braukdavome dugną.
Visą kitą keliuose yra tvarkoma garsinio signalo pagalba. Taip pat kaip daugumoje rytų šalių naktimis nejungiamos šviesos, kad neapakinti atvažiuojančio. O jei priešais atvažiuoja automobilis, jis rodo posūkį į tavo pusę, kad matytum kur yra automobilio kampas.
Jei priekyje stovi paliktas automobilis, o keliuose dažnai taip pasitaiko, vietiniai nededa avarinių ženklų, o primėto šakų. Jos ir signalizuoja, kad priekyje yra kliūtis.
Afrikoje dauguma degalinių dar vis kurą pumpuoja rankiniu būdu. Tačiau ten išmokome maksimaliai prisipilti benzino baką. Pasirodo palingavus mašiną į pilną baką telpa dar keli litrai benzino.
Mali buvome užsukę į automobilių taisyklą. Na tiksliau iš palmių sukurptą garažiuką, kuriame voliojosi vienintelis įrankis – kūjis. Tai todėl ir rinkomės kelionei seną Mercedes automobilį, kad galima būtų greitai pataisyti su minimaliais įrankiais. Tiesa taisykloje automobilį sutvarkė, tačiau vėliau automobilyje garsų smarkiai padaugėjo.
Viešbučių keliuose žinoma nėra, tačiau nerekomenduojama nakvoti šalikelėje. Yra improvizuoti nakvynės namai. Nes net dykvietėje sustojus vidury nakties greitai susirenka būrys vietinių smalsuolių.
Kas liečia maistą tai stengėmės maitintis savo maistu. Nes Afrikoje maisto yra nedaug. O ir tas nėra pačios geriausios būklės. Nors važiuojant per Sacharą gidas buvo pasiėmęs šviežios kupranugario mėsos. Smėlynuose susiradęs šakelių išvirė savotišką sriubą, kuri buvo skani. Tačiau visur kitur stodavome pakelėse su savo dujinėmis viryklėmis ir darydavomės savo maistą.
Tai tokie labiausiai įstrigę įspūdžiai apie kelionę.
Nuotraukos iš asmeninio Martyno Starkaus albumo.
